2017 02 Bugailiskyte2017 m. vasario 1 - kovo 6 d. Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose (Toplių g. 7) eksponuojama dailininkės Aistės Bugailiškytės tapybos darbų paroda.

Dailininkė Aistė Bugailiškytė gimė 1981 m. Vilniuje. 2015 m. baigė Vilniaus dailės akademiją baigė. Dailės parodose dalyvauja nuo 2004 m.

Aistė Bugailiškytė: „Vaikystė ir piešimas man buvo neatsiejami dalykai. Balto popieriaus lapo virsmas spalvotu man buvo stebuklas, kuris gimsta mano dažų pasirinkimo ir rankų dėka. Popieriaus lakštuose sutalpindavau visą savo pasaulį: mokyklos džiaugsmus ir rūpesčius, mamos laukimą, brolio išdaigas, tėvo rūpestingumą ir visų nerimą, kad darau tai, ko nedaro kiti.

Vaikiškas spalvų vėrinys vedė savo taku toliau ieškoti, pažinti supantį pasaulį. Žinojau, kad noriu studijuoti Vilniaus dailės akademijoje. Tvirtas žinojimas vedė į tikslą tarsi į kalną palaipsniui: pradinėse klasėse buvo dailės būrelis mokykloje, paauglystėje dailės studija „Dailės kalba“, jaunystėje – Vilniaus dailės akademija (VDA). Studijuojant VDA, atėjo suvokimas kiek daug gyvenime priklauso nuo atsitiktinio žvilgsnio, rūbo spalvos, suteiktos paguodos ar užuojautos... Kartais labai sunku, kartais trapu ir lengva. Kartais norisi visus apkabinti ir mylėti, paprašyti, kad nepyktų, suprastų, o tuo pačiu momentu norisi pakelti galvą ir eiti savo keliu."

Aistės Bugailiškytės tapyba yra smūgiuojanti, smogianti, trenkianti į paširdžius (galima šiuos suvokti fiziškai ir simboliškai ar bent psichologiškai) ir paveikianti sielą. Daroma tai kuo tikriausiomis tapybinėmis priemonėmis – nervingais potėpiais, aštriais piešinio kontūrais ir (svarbiausia) aitriomis, ryškiomis, kontrastingomis spalvomis. Be jokių kompromisų. Iš šių komponentų sudaryti paveikslai trenkia į suvokėjo jutimus taip, kad jis vos gali įkvėpti-iškvėpti orą ir sustingsta afekto būsenoje – panašiai kaip Anapusybės rūstį išvydusi Loto žmona. (Žinoma – čia kalbame apie jautriausiąją auditorijos dalį). Siela taip pat yra veikiama pasakojimo (naratyvo) – tomis paslaptingomis moterimis, atkeliavusiomis iš sapnų ir svaigulių, fantastinėmis būtybėmis, bauginančiomis savo hibridiniu dvilypumu – dualumu tarp technikos (televizoriaus, kompiuterio ekrano) ir tiesiog žmogaus, bet kartu viliojančiomis. Nes viskas, kas yra keista ir neįprasta, tegul ir glumina, net gąsdina, tačiau taip pat traukia, skatina vaizduotę, svaigina. Galima dar pridurti, jog labai moksliškai žvelgiant į Aistės darbus, galima juose aptikti ir vartotojiškos kultūros kritikos, ir analitinių bendravimo psichologijos pjūvių, bet vis tik viską nustelbia tapyba (tapyba dėl tapybos, peinture pour la peinture), kuri, pasikartosime, ir smogia, ir svaigina.

Dr. Vidas Poškus

Joomla templates by a4joomla