Augustinas VytautasVytautas Augustinas  (1912 m. liepos 25 d. Leliūnai, Utenos apskritis – 1999 m. spalio 22 d. Vilnius). Augo garsaus siuvėjo Petro Augustino ir Marijonos Zarankaitės devynių vaikų šeimoje. Vaikystėje ganė kiaules, o paūgėjęs, tėvo pamokytas, siuvo. Be galo mėgo piešti, jau šešerių septynerių metų savo piešiniais puošė gimtuosius namus, o vėliau keletą eksponavo Utenos žemės ūkio parodoje. Svajojo tapti dailininku, tačiau turėdamas keturių gimnazijos klasių išsilavinimą negalėjo mokytis meno mokykloje. Su fotografija susipažino dar gyvendamas Leliūnuose, kur brolio iš Kauno atvežtu fotoaparatu darydavo gyventojams pasų nuotraukas.
1929 m. persikėlė į Kauną, dirbo Lietuvos banko pasiuntiniu, laborantu firmoje „Viskas fotografijai“, baigė keturias gimnazijos klases. Vėliau – policijos fotografas. 1933 m. su kitais įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą; 1933-1940 m. nuolatinis šios sąjungos rengtų parodų Kaune ir Vilniuje dalyvis. 1937 m. jo nuotraukos demonstruotos tarptautinėje Paryžiaus parodoje.
Nuo 1936 m. aktyviai bendradarbiavo žurnaluose „Policija“, „Jaunoji karta“, „Trimitas“, „Židinys“, „Pajūris“, lietuviškomis nuotraukomis aprūpindavo užsienio žurnalistus. Dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, kooperatyvų sąjungoje „Spaudos fondas“.

1939 m. spalio 27-29 d. jis kartu su Vilniaus rinktine dalyvavo žygyje į senąją Lietuvos sostinę, fotografavo trispalvės vėliavos iškėlimą Pilies bokšte, Šv. Mišias Aušros vartų koplyčioje, Lietuvos kariuomenės sutikimą ir paradą Katedros aikštėje.

Sovietų okupacijos metais (1940) V. Augustinas pakviestas dirbti „Tiesoje“, tačiau neatlaikęs „sovietinių“ temų labai greitai perėjo į „Liaudies ūkį“. Karas V. Augustiną užklupo tėviškėje. Čia jis nufotografavo, kaip Leliūnų gyventojai degina nekenčiamą sovietinę atributiką: raudonas vėliavas, penkiakampes žvaigždes, bolševikų vadų portretus. „Vokiečiams užėjus, žmonės nešė iš visur paveikslus su Leninu ar Stalinu ir degino, aš juos fotografavau ir dėjau į laikraščius. Vėliau, sugrįžus bolševikams, rusai manęs visur ieškojo, sakė esant labai SSRS nusikaltusį.“

1944 m. liepą, priartėjus frontui, fotografas visus sukauptus negatyvus susikrovė į pilką medinį, paties pasidirbtą lagaminėlį ir sėdęs ant dviračio patraukė į Vakarus. 1945-1949 m. gyveno Vokietijoje perkeltųjų asmenų (DP) stovyklose. Špakenbergo stovykloje jis su kunigu Viktoru Dabušiu pertvarkė ūkinį pastatą į bažnyčią. V. Augustinas net nutapė altorinį Švč. Mergelės Marijos paveikslą. 1949 m. išvyko gyventi į JAV, kur dirbo spalvotosios fotografijos laboratorijoje NIujorke, aktyviai reiškėsi lietuvių spaudoje, o jo mūrinio namo antrame aukšte labai dažnai vakarodavo tėvynainiai. Išsivežti negatyvai ilgus metus buvo spausdinami išeivijos laikraščiuose, žurnaluose, knygose bei enciklopedijose.

1996 m. grįžo į Lietuvą. Lietuvos nacionaliniam muziejui padovanojo 2492 fotonegatyvus.
Pradėjęs fotografuoti dar būdamas paaugliu, savo nuotraukose užfiksavo daug Lietuvos gamtos, miestų ir kaimų vaizdų, kariškių gyvenimo ir visuomeninių organizacijų veiklos momentų, Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių 1939 m., sovietines ir vokiečių okupacijos laikų įvykių, lietuvių karo pabėgėlių vargus.

Išleido fotografijų albumus: „Mūsų šalis Lietuva. Our Country Lithuania", 1951 m., „Lietuva" 1956 m., „Fotografavau Lietuvą. Vytauto Augustino 1936–1947 metų fotografijos", 1997 m.

Iliustravo knygas „ Antanina Dambrauskaitė„ (apie operos dainininkę), 1948 m., Vytės Nemunėlio eilėraščių rinkinys „Po Tėvynės dangum“, 1952 m.

1937 m. apdovanotas Paryžiaus pasaulinės meno ir technikos parodos aukso medaliu, 1994 m. - Gedimino 1 laipsnio ordinu.

V. Augustinas buvo tikras besikuriančios Lietuvos fotografas, įamžinęs gražias Vilniaus ir Kauno panoramas, miestų ir miestelių architektūrą, puikius slėnių ir kalvų vaizdus, upes, ežerus, medžius, pasitempusius šaulius, kariuomenės manevrus, jaunalietuvius, Nidos kopas, laivus uoste, tautos šventes, plentų tiesimą. Jis pats kukliai prisipažino: „Fotografavau Lietuvą...“, tačiau iš visų jo nuotraukų trykšta nepaprastas grožis, atsiradęs dėl ypatingo matymo, šviesos ir kompozicijos pajautimo. Jo credo buvo: „Jeigu Lietuva – tai tik graži, jeigu lietuvaitė – tai tik tautiniais rūbais.“

Lietuvos (daugiausia Kauno) vaizdai (1935-1939m.). Nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų.

Šaltiniai: https://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Augustinas

Joomla templates by a4joomla